Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

Kaip pradėjau, tiksliau įnikau į skaitymą, taip ir nebegaliu sustoti. Nuo vasario mėnesio mano perskaitytų knygų sąrašas pasipildė iš viso beveik 6 knygomis. Neblogai sakyčiau, atsigriebiau už praėjusius metus, kai knygoms neskirdavau visai laiko. Kadangi lentynose gulėjo knygų mugės ir kiti laimikiai tai pasirinkimą turėjau didelį. Šį kartą apžvelgsiu 3 paskutines perskaitytas knygas. Kad ir koks bebūtų sutapimas, jos ir vėl yra romanai (na patinka man tie romanai, nors tu ką), jos ir vėl yra apie moteris (turbūt pasąmonė kažkaip linksta prie knygų apie moteris), jos yra apie kitas kultūras. Visos 3 yra skirtingos, tiek parašymo stiliumi, tiek tema, tiek laikotarpiais. Shilpi Somaya Gowda "Slapta duktė" Nuošaliame Indijos kaime neturtinga valstietė Kavita pagimdo mergytę. Šalyje, kur vaiku laikomas tik berniukas, motina žino tik vieną būdą išgelbėti vaiko gyvybę - atiduoti ją į našlaičiu prieglaudą. Tuo pat metu kitame pasaulio krašte, Amerikoje, karjerą sėkming

Taigi, eksperimentas tęsiasi, tik ne taip greitai ir aktyviai kaip norėtųsi, bet ne dėl blogų priežaščių, o dėl to, kad atšilo oras. O atšilus orui, nori nenori, kelias iki gydytojų pasimiršta, kojos tik ir lekia į lauką, o širdis tik ir džiaugiasi šiluma ir pagaliau besibaigiančiu oficialiu ligų sezonų. Jonukas neserga jau 2 mėnesiai. Jau buvau pamiršusi kaip gera pamiršti, kada paskutinį kartą tavo vaikas sirgo, juk nuo praeito rugpjūčio neišlipdavome iš ligų.  Taigi prieš keletą savaičių apsilankėme pas alergologę Nemirą Vaičiulionienę. Susirankiojusi daug gerų atsiliepimų apie ją, nusprendėme pas ją ir nukeliauti į Alergologijos centrą Antakalnio poliklinikoje. Įspūdį paliko tikrai neblogą, išsiklausinėjo viską apie Jonuko gyvenimą nuo pat gimimo, apie ligas, jų eigas, vartotus vaistus, apie giminės sergamumą ir kažkaip tik pas ją suvokiau kokią problemą mes giminėje turime - 2 Jonuko promočiutės tiek iš mano tiek iš vyro pusės serga astma, o tai kaip išsireiškė gydytoja

 Baigėsi tie laikai, kai iki gimtadienio skaičiuodavai dienas ir valandas, o per patį gimtadienį svajodavai, kad laikas sustotų ir skaičiuodavai pasveikinimus ir gautas geles. Jau senokai nebesureikšminu gimtadienių ir kiekvienais metais laukiu jų vis kitaip, o kartais visai nelaukiu ir pamirštu, tik kai jau artimieji likus savaitei pradeda įkyriai klausinėti ko noriu dovanų ir kaip švęsiu, suprantu kad noriu, jog jis greičiau ateitų ir...praeitų :) prisipažinsiu, dėmesys tikrai malonus tik toks natūralus ir nesureiškmintas. Ar aš senstu, ar tiesiog taip turi būti? Šis gimtadienis taip ir atėjo, kaip dar viena gyvenimo stotelė, kurioje gali apžvelgti į praėjusius metus, pasverti kiek paaugo širdis, paskaičiuoti, kiek visokio gėrio ir nelabai įdėjai į savo sielą ir širdį. O įdėta tikrai nemažai: vis dar mokausi (ir vis geriau ir geriau sekasi) džiaugtis šia akimirka, pastebėti džiugias smulkmenas kasdienybėje, iškepiau daug tortų ir kitokių kepinių, atradau laiko savo pomėgiams,

Taiklu iki ašarų. Labai verta išsisaugoti šią istoriją ir karts nuo karto paskaityti, net ir tiems, kas vaikų neturi. "Vieną gražią ir šiltą popietę mes su dukra sėdime terasoje ir šnekučiuojamės. Ji lyg tarp kitko užsimena, kad ji su vyru svarsto apie šeimos pagausėjimą. „Mes atliekame tyrimą“, pusiau juokais sako mano dukra. „Kaip manai ar man reiktų kūdikio?“ „Tai pakeis tavo gyvenimą“, atsakau stengdamasi išlaikyti neutralų toną. „Žinau“, atsako dukra, „nebegalėsiu ilgiau pamiegoti savaitgaliais, nebeturėsiu spontaniškų atostogų.“ Tai buvo visai ne tai, ką aš turėjau omeny.  Žvelgiu į savo dukrą bandydama nuspręsti, ką jai atsakyti. Aš noriu, kad ji sužinotų tai, ko niekada nepasakys paruošiamosiose gimdymo pamokėlėse, ko ji neras knygose apie nėštumą, gimdymą ir buvimą tėvais. Aš noriu jai pasakyti, kad fizinės gimdymo žaizdos užgis, bet tapimas mama paliks emocinę žaizdą, tokią gyvą, jog ją amžinai skaudės vos palietus. Svarstau, kad reiktų ją perspėti, jog ji daugiau n