Džiaugsmo ieškojimas paprastuose dalykuose

2014-01-14 Antradienis Esu ta, kuri mėgsta viską pamatuoti ir pasverti, viską žinoti ir nujausti, viską valdyti ir laikyti savo rankose. O nėštumas pasirodo man buvo ir bus didžiausias nepamatuotas ir nepasvertas, nenujaustas ir nežinomas, o labiausiai iš rankų slystantis periodas. Iki šiol nežinau kaip aš pasiryžau bristi į tai antrą kartą. Turbūt taip jau sudėta, turbūt vaikai patys pasirenka kada ateiti. Turbūt tiesiog reikia viską priimti taip kaip yra dabar ir taip kaip šiandienos duota, mažiau planuojant, daugiau imant iš tos akimirkos. To mane išmokė pirmasis nėštumas ir pirmojo vaikučio auginimas. Ir šią akimirką esu rami, laiminga, užsidegusi ir labai dėkinga, kad ta maža siela, pasirinko būtent mūsų šeimą ir pasirinko ją dabar. Dar besvajodami apie vaikus, o vėliau ir augindami Jonuką vis pakalbėdavome kad tikrai norime didesnės šeimos, bent jau su dviem vaikučiais. O kai Jonukui sukako metukai, jau pradėjome tą temą gvildenti dažniau. Prisipažinsiu, aš buvau didžiausi

  Ar gali nemėgtsami dalykai kažkada virsti mėgstamais ir netgi virsti pomėgiu? Atsakau - gali ir labai stipriu pomėgiu. Taip atsitiko ir man. Visa gyvenimą nebuvau didelė smaližė, na kaip eilinis vaikas mėgau močiutės bandeles, batoną su uogiene, skanų mėgstamą šokoladą, tačiau niekada nealpdavau dėl saldumyno, o tuo labiau galėdavau be jų puikiai išgyventi. Man geriausias desertas būdavo silkutė su bulvėmis ar rūkyta šoninė su agurkėliu ir juoda duona. Tačiau gyvenimo pokyčiai atnešį pokyti ir mano skonio receptoriuose. Nėštumo metu nieko ypatingo nenorėjau, nei agurkėlių naktį, nei braškių žiemą, nei nieko sūraus, nei aštraus, tačiau gimus Jonukui pradėjau domėtis konditerija. Skonio receptoriai neatstumdavo naminio torto skonio, kaip ir namai pradėjo dažniau kvepėti pyragais. Kur paslaptis? Gal visgi tuose pasikeitimuose, organizmas pakrypo visai į kitą pusę. Lašinukus iki šiol mėgstu ir silkė yra mano mėgstama žuvis, bet skanaus naminio torto ar pyrago irgi niekada neatsisa