Tas jausmas. Arba apie unikalumą
Žinot tą jausmą, kai atrodo lyg iki kaulų smegenų suvoki kažkokį faktą ar tiesiog pajauti tai viskuo, lyg tai būtų nenuginčijama tiesa? Man kartais taip būna, tiesiog, va taip, akimirką, iš niekur, aplanko toks stiprus jausmas, kad kartais net gąsdina, nes protas to nebeapima. Tai va paskutinis kartas buvo prieš kelias dienas, tiesiog visai nereikšmingą akimirką pažvelgus į Joną. Ta nenuginčijama tiesa ir faktas gulėjo lovoje po didelės vakarinės dramos namuose, su daug ašarų ir man liūdnai sakė, „mamyte man nepatinka taip jaustis, kaip jaučiausi“. Ta akimirka buvo trumpa, bet jausmas yra iki šiol. Mano 6 metų vaikas ką tik įvardijo savo jausmus ir prašo pagalbos. Sekundei aplankė užuojautos jausmas (dar ir dabar pasitaiko tokių sekundžių), bet supratau, kad užuojauta čia tikriausiai absoliučiai nepadės. Na galbūt tai pačiai sekundei tik. Ir aš iš visos širdies pažadėjau Jonui tą vakarą, kad jam padėsiu. Kaip viena draugė sakė, tam kad „sugadinti“ augantį žmogų, užtenka niek