Pūkuotuko virsmas dygliuotu, arba kaip kačiukas virto į voveriuką
Gerą savaitę skaičiau savo senus dienoraščio įrašus. Labai buvo gera prisiminti kiekvieną akimirką. Kaip visgi tos malonios smulkmenos išsitrina iš atminties, palikdamos tik svarbią esmę, o čia vat yra ir parašyta. Skaičiau ir tyliai tyliai džiaugiausi, kad rašiau. Viskas ten buvo/yra labai pūkuota. Viskas numyluota ir viskas iščiustyta iki žydrų debesėlių ir vaivorykščių. Dabar sėdint atrodo, kad taip nebūna. Na be jokio spygliuko. Ar būna? O gal kalta ta jausena kaip tu jautiesi tuo metu? O gal tai lemia būsena, kuri panašesnė tik į aukščiau žemės, nei į realybę? Mano atveju turbūt šis variantas. Kaip taip galima nestovėti tvirtai ant žemės ir skraidyti motinystės debesėliuose man dabar nesuvokiama :) bet taip buvo ir su manim. Nenorėjau matyti nė vieno spygliuko, nes viskas kas yra apie mano vaiką buvo tiesiog pūkuotai tobula ir aš kartu su juo. Tačiau normaliam gyvenime (o tokį manau aš ir gyvenu) viskas keičiasi, o keitiesi ir tu. Turi pereiti visas fazes ir išjausti viską